Šiaudinių sodų paroda „Džiazuojantys sodai“

Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centre (Daržų g, 10) veikia jubiliejinė tautodailininkės Margaritos Macijauskienės šiaudinių sodų paroda „Džiazuojantys sodai“. Joje pristatomi naujausi meistrės kūriniai byloja apie seno amato tradicijų ir kūrybiškumo dermę.  

                      Margarita Macijauskienė šiaudinių puošmenų kūrėjų gretose sukasi keletą dešimtmečių. Paroda „Džiazuojantys sodai“ – šeštoji personalinių meistrės parodų sąraše. Kasmet savo kurtus sodus Margarita Macijauskienė eksponuoja jungtinėse parodose, pristatančiose liaudies meno kūrinius. Dalyvauta parodose Lietuvos Respublikos seime, Lietuvos Nacionaliniame muziejuje, Kretingos muziejuje, Klaipėdos etnokultūros centre ir kt. Meistrės kurti  šiaudiniai sodai bei eglutės žaisliukai yra sertifikuoti ir pripažinti tautinio paveldo produktais. Šiais metais vykusioje geriausių Klaipėdos krašto meistrų parodoje – konkurse „Aukso vainikas“ Margaritos Macijauskienės sodai pelnė trečią vietą taikomosios liaudies dailės kategorijoje.

Didelis karkasinis erdvinis šiaudinis vėrinys – sodas tradicinėje kultūroje dar vadinamas „voru“, „liktoriumi“, „širšuonu“, „žarandėliu“, „dangumi“ ir net „rojumi“. Sodai nuo seno buvo daromi ypač puošnūs, dekoruoti paukščiais, girliandomis, smulkiais vėrinukais. Juose užkoduota tobulo pasaulio sukūrimo idėja. Kaip turtingo ir prasmingo gyvenimo linkėjimas sodas buvo dovanojamas jaunavedžiams ir kabinamas virš vestuvinio stalo. Gimus vaikui buvo įprasta pakabinti sodą, o ruošiantis Kūčioms, Velykoms – ir kitus šiaudinius dirbinius. Klaipėdos krašte žinomas paprotys švenčiant sutvirtinimo šventę iš nendrių arba šiaudų pintais sodais dabinti mokyklos klasę, papuošti sodu namus dukros gimtadienio proga.

                      Margarita Macijauskienė tikina, kad tradicija dovanoti sodus išlikusi yra iki šių dienų. Neretai paprašoma surišti sodą krikštynoms, vestuvėms, gimtadieniams, mergvakariams. Nemažai yra norinčių išmokti šio amato. Margaritos vedami užsiėmimai yra populiarūs gausiai lankomi klaipėdiečių, neretai tampa net mergvakarių, kitų asmeninių švenčių dalimi. 

Sodų vėrimo procese svarbiausia – intuicija ir tikslumas, įsitikinusi kūrėja.  Koks bus dirbinys, aiškėja ilgas valandas „auginant“ šiaudinę kompoziciją. Simetrijai išlaikyti itin svarbu šiaudelių paruošimas – jie turi būti visi kaip vienas – vienodo ilgio, storio ir spalvos. Jei vasaros pabaigoje pražiopsosi momentą, kai javai įgauna gražiausią auksinę spalvą, teks laukti kitų metų žaliavai rinkti, įspėja meistrė. Vienodų darbų ji nėra dariusi, nekopijuoja ir muziejuose saugomų sodų. Svarbu išlaikyti tradicinį stilių, tačiau kūrybai čia taip pat yra vietos. Soduose  telpa  žemė ir dangus, materija ir dvasia,  išskirtinumo suteikia individuali forma ir puošyba. Margaritos kurtuose soduose gali išvysti marių bangavimą, žvejo tinklus, pilnus žuvies, aguonų laukus,  bažnyčių bokštus, meiliai burkuojančius paukštukus  – kiekvienas kūrinys savitas ir kitoks.

Paroda „Džiazuojantys sodai“ Etnokultūros centre veiks iki rugsėjo 27 d.

 

Data: 2019-09-27 | Pradžia: 17.00 val