Po Antrojo pasaulinio karo 1948 m. į Jungtines Amerikos Valstijas emigravęs žymiausias XX  a. lietuvių tautosakininkas dr. Jonas Balys nedelsdamas tęsė savo veiklą ten. Jau 1949 m. rudenį, kaip pats rašė, gastroliavęs po visą lietuviškąją Čikagą. Čia surado porą dainingų klaipėdiškių: Gertrūdą Lacytienę ir Martyną Lacytį – abu tik ką atvykę „dipukai“[1]. Iš jų į magnetines juostas, kurias vadino kaspinais, įrašė 44 dainas ir jas paskelbė savo sudarytuose bei 1958 ir 1977 m. Bostone išleistuose rinkiniuose Lietuvių dainos Amerikoje[2]. Įrašų originalai saugomi JAV Kongreso bibliotekoje. Jų kopijos 2010 m. atsiųstos į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyną Vilniuje.

Prisimindamas susitikimą su Lacyčiais, Balys rašė, kad pas Čikagoje gyvenusį kupiškėną vaistininką Kulį rado A. Pakalniškio (Bruožio) knygelę Klaipėdiškių dainos.[3] Jam toji knygelė buvusi labai paranki, nes daugelį dainų, pradžią priminus, Gertrūda Lacytienė (g. 1894 m.)  mokėjo ir įdainavo į vadinamuosius kaspinus[4]. Daug dainų ji buvo išmokusi iš ketvertą metų vyresnės savo draugės Anelės Bidžautaitės-Kopūstienės, gyvenusios Jogučių kaime, Kretingalės parapijoje[5]. Lacytienės repertuaras yra turtingas ir gausus, niekuo nenusileidžiantis kitų žinomiausių klaipėdiškių A. Mažeivos ir M. Klingerienės dainų repertuarui.

G. Lacytienė (g. 1894 m.) apie 1949 m.[6]

Martynas Lacytis (1896–1978), padainavęs Baliui keturias dainas, buvo Klaipėdos krašto visuomenės veikėjas, profesionalus muzikas ir pedagogas. Jis mokėsi Klaipėdos mokytojų seminarijoje, mokytojavo Klaipėdos krašto mokyklose. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1920–1923 m. vadovavo Klaipėdos chorui Aida. Dalyvavo 1923 m. Klaipėdos krašto sukilime,  kurį laiką po sukilimo buvo Klaipėdos miesto komendantas, vėliau mokytojavo arba dirbo valdininku švietimo srityje.

Klaipėdos krašto savanorių kariuomenės vadovybė. 1923 m. sausis

Antroje eilėje iš kairės: štabo viršininko padėjėjas Juozapaitis (kpt. Juozas Šarauskas), rikiuotės adjutantas Andreikis (kpt. Andrius Pridotkas), ypatingasis adjutantas Martynas Lacytis.[7]

1939 m. vokiečių valdžios  ištremtas į Didžiąją Lietuvą. Šiaulių apskrityje, Tauragėje tęsė švietimo valdinininko darbą. 1944 m. emigravo į Vokietiją, išeivių stovyklų mokyklose dėstė muziką ir anglų kalbą. 1949 m. išvyko į JAV. Čikagoje nuo 1952 metų septynerius metus vadovavo Tėviškės evangelikų liuteronų parapijos chorui, 1953 m. pradėjo vadovauti Ziono evangelikų liuteronų chorui.[8] Jo dainavimo maniera yra paveikta profesionaliosios chorinės muzikos kanonų.

M. Lacytis (1896–1978) apie 1949 m.[9]

Mažosios Lietuvos patriarcho M. Jankaus veiklą perėmė ir tęsė jo vyriausioji dukra Elzė Jankutė (1894–1985). Ji buvo ne tik pirmoji pagalbininkė, talkinusi tvarkant tėvo ūkį ir daugelį buities reikalų, bet ir tautinės jo veiklos rėmėja, tautosakos rinkėja bei pateikėja. Po Antrojo pasaulinio karo su broliu Kristupu ir seserimis emigravusi į Kanadą, ten taip pat užsiėmė aktyvia tautine veikla.Jankutės įdainuotos dainos Negi rūstas augau, Labs ryts, labs vakars, Ei, žirge žirgeli mano paskelbtos 1971 m. Kanadoje išleistoje garso įrašų plokštelėje Rūtų vainikas (A Garland of Rue)[11], kurią parengė žymus XX a. Kanados etnomuzikologas Kenneth'as Peacock'as.

E. Jankutė (1894-1985).[10]