Lietuvininkų dainavimo tradicija – tarp septynių, papildžiusių nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade, kuriame puikuojasi mūsų per amžius sukauptos žinios, įgūdžiai, susiformavusios tradicijos, iš kartos į kartą perduodama patirtis, nuo šiol - ir lietuvininkų dainavimo tradicija. Šios vertybės įrašymu į sąvadą rūpinosi Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centras, bendradarbiaudamas su Klaipėdos universiteto prof. dr. Lina Petrošiene.

Lietuvininkų dainavimo tradicija yra ryškus Mažosios Lietuvos tapatybę reprezentuojantis kultūros dėmuo. Jo senumą liudija aisčių, prūsų genčių paminėjimai ir fragmentiški papročių aprašymai IX–X a. šaltiniuose, o savitumą atspindi XVII–XX a. užrašyta dainuojamoji tautosaka.

Mažosios Lietuvos muzikinis dialektas yra heterogeniškas. Dainų tekstai ir melodijos rodo du savitus dainų plotus – šiaurinį ir pietinį. Jie beveik sutampa su vakarų žemaičių ir vakarų aukštaičių tarmėmis, kuriomis kalbėjo lietuvininkai. Lietuvininkų dainoms būdinga monodija ir unisoninis atlikimas, platus melodijų diapazonas, vyraujančios mažorinio pobūdžio bei sãvitos kintamosios dermės, elegiška nuotaika. Grubus, kadaise „vilkų staugimu“ vadintas dainavimas ilgainiui tapo gana santūrus. Tradicijos kaitą labiausiai lėmė pietizmas, religinė ir pasaulietinė muzika.

Dainų repertuare vyrauja vestuvinės, šeimos ir karinės-istorinės, retos yra kalendorinės, vaikų dainos. Poetikai būdingas lyrizmas, gamtos ir meilės motyvai. Regiono dainavimo tradicijai išskirtinumą suteikia Baltijos jūros, Kuršių marių, Nemuno deltos pakrančių žvejų gyvensena.

XX a. istoriniai įvykiai, geopolitiniai procesai dramatiškai pakeitė Mažosios Lietuvos gyventojų demografinę sudėtį. Nuolat mažėjo vietinių žmonių, geso ir natūralioji dainavimo tradicija. Ją perėmė ir sąmoningai palaiko Klaipėdos krašto folkloro kolektyvai ir čia gyvenantys šiai kultūrai pasišventę žmonės. Siekiama atskleisti ir įamžinti ne tik lietuvininkų dainavimo tradiciją, bet ir krašto istoriją kūrusių asmenybių atmintį, atkurti ir kūrybiškai vystyti lietuviškąją regiono tapatybę.

Greta lietuvininkų dainavimo tradicijos, sąvadą papildė dar šešios vertybės – tai šilinių dzūkų grybavimo tradicijos, pintinių juostų pynimas, poledinė bumbinamoji stintų žvejyba, poledinė stintelių žvejyba sukant bobas Lūšių ežere, Lietuvos totorių gastronomija, Žolinės atlaidų šventimas Krekenavoje.

Šiuo metu sąvade yra jau 39 vertybės, susijusios su įvairiomis atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarinio paveldo ir kitomis tradicijomis – nuo drevinės bitininkystės iki polkos, nuo kryžių ar šventviečių lankymo iki Rasų šventės, nuo karaimų vestuvių iki totorių Sabantujaus, nuo pirtininkystės iki ristynių, keptinio alaus, jau artėjančių Kurtuvėnų Užgavėnių. Tarp jų – ir trys jau įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą: kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje, dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse bei sutartinės – lietuvių polifoninės dainos. Sąvado valdytojas yra LR kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras.