Keturios Latvijos instrumentinio muzikavimo tradicijos

GROJIMAS IEVINIO DIATONINE ARMONIKA (IEVIŅA ERMOŅIKA)  į Latvijos nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo sąvašą įtraukta 2017 m.

Ieviņio armonikos – Vidžemei būdinga armonikų rūšis, kuri XX a. pirmoje pusėje buvo nepakeičiamas vaišių ir vakaronių muzikos instrumentas. Ji užima ypatingą vietą regiono kultūrinėje tradicijoje, nes kitų tipų armonikų šiame krašte praktiškai nebuvo, tačiau kituose Latvijos regionuose šios konstrukcijos armonika nebuvo paplitusi. Instrumentus gamino vietiniai meistrai. Armonikos tembras sodrus ir turtingas. Ji yra senovinės konstrukcijos, su dumplėmis, priklijuotomis prie medinių rėmų, turi specialų klaviatūros mechanizmą akompanavimui, leidžiantį groti įvairiais akordais. Instrumentas puošiamas spalvingais gėlių raštais, dekoratyviais registrų jungikliais ir daugybe išdailintų metalinių apvadų.

XIX amžiaus pabaigoje Latvijoje buvo žinomos vokiškos armonikos. Vidžemės meistrai šių instrumentų pavyzdžiu pradėjo gaminti armonikas patys, mokydamiesi vieni iš kitų. XX amžiaus pradžioje Augustas Ievinis (Augusts Ieviņš) tapo sėkmingiausiu ir populiariausiu armonikų meistru, manoma, kad nuo jo instrumentas gavo vardą ieviņa.

Šiais laikais Ievinio armonikos atlieka naują ‒ kultūrinio tapatumo ‒ vaidmenį. Jos reprezentuoja latvių liaudies muziką filmuose, renginių plakatuose, knygų ir muzikos diskų viršeliuose, net kai patys instrumentai juose neskamba. Muzikantai dažnai Ievinio armoniką naudoja kaip ypatingą pasirodymo elementą – unikalios tradicijos demonstravimą.

GROJIMAS AKORDINĖMIS IR MELODINĖMIS CITROMIS  Į LATVIJOS NACIONALINĮ NEMATERIALAUS KULTŪROS PAVELDO SĄRAŠĄ ĮTRAUKTI 2018 IR 2020 M.

Melodinė citra (Caurspēlējama cītara).

XIX a. antrojoje pusėje Latvijoje atsirado nemažai europietiškų profesionalių muzikos instrumentų. Dalis jų papildė senąsias tradicijas pakeisdami seniausius muzikos instrumentus. Paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais skolintai citrai įsiliejus į senąsias grojimo tradicijas, buvo sukurtas naujas savitas instrumentas ‒ melodinė citra. Latvijoje dažniausios citros yra trijų akordinių arba bosinių stygų grupių ir apie 18 dvigubų ar trigubų oktavomis derinamų melodijų stygų. Tokios citros labiausiai paplito šiaurinėje Vidžemėje ir Latgaloje. Šiuo instrumentu grota ir namuose, ir kapeloje kartu su armonikomis, smuikais ir kitais XX amžiaus pirmosios pusės tradiciniais styginiais instrumentais. Tradiciniam grojimui būdingas akordų formavimas uždengiant neakordines stygas, o melodija grojama kairės rankos nykščiu.

 AKORDINĖ CITRA (DŪRU CĪTARA). 

Pagal XX amžiaus pradžioje Europoje paplitusios arfinės citros pavyzdį Latvijos amatininkai XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje sukūrė naują muzikos instrumentą, kuris greitai užėmė svarbią vietą Latvijos instrumentinėje muzikoje. Jis derinamas mažorinėmis dermėmis (dur), dėl to gavo tokį pavadinimą. Šaltiniai teigia, kad XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje akordinėmis citromis buvo grojama daugelyje Vidžemės vietų. Netrukus instrumentas įsigalėjo Latgaloje, kiek mažiau paplitęs kituose regionuose.

Šiuo metu abu muzikos instrumentai daugiausia gyvuoja kapelų dėka, bet atsiranda ir pavienių entuziastų, kurie išmoksta groti savarankiškai.

 LATGALIŲ GROJIMO BŪGNELIAIS (BUBYNS)  TRADICIJA Į LATVIJOS NACIONALINĮ NEMATERIALAUS KULTŪROS PAVELDO SĄRAŠĄ ĮTRAUKTA 2017 M.

Latgaliai būgneliu dažniausiai groja tradicinio muzikos ansamblio sudėtyje drauge su smuiku, cimbolais, mandolina, gitara ir armonika (XX a. antroje pusėje – akordeonu) bei įvairiais jų deriniais. Įprastas derinys gali būti tik būgnelis ir armonika.

Naudojamas mažas plaktukas, vadinamas kalatuška, grojama pirštais ir paprastais (rankos judesiu iš viršaus) arba kombinuotais (keičiant rankos judesį iš viršaus ir apačios) delno smūgiais ir purtant žvangučius, pritvirtintus prie instrumento lėkštelių šono, beldžiama į instrumento kraštą arba nykščiu skleidžiamas girgždantis garsas į būgnelio odos kraštą. Įvaldžius įvairią techniką, galima atskleisti individualią muzikantų manierą ir meistriškumą. Spėjama, kad seniau instrumentas buvo naudojamas muzikantų vikrumo varžyboms.

Dauguma atlikėjų grojimo būgneliu technikos išmokdavo stebėdami kitus muzikantus, be jokių specialių treniruočių ir pratimų. Šiais laikais, kai galimybės ilgai stebėti įgudusį muzikantą yra ribotos, geriausias būdas – metodiškas mokymasis, atkreipiant dėmesį ir į grojimo techniką, ir į ritmo variaciją.

 Festivalyje „Lauksnos“ Latvijos instrumentinio muzikavimo tradicijas pristatys TRADICINĖS MUZIKOS GRUPĖ „SKAŅUMĀJAS MUZIKANTI“ įkurta 2016 m. Šių muzikantų misija – išsaugoti ir populiarinti grojimą tradiciniais instrumentais. Daugiausia tai tipiški instrumentai, kuriais XIX amžiaus pabaigoje grojo Latvijos muzikantai.

„Skaņumājas muzikanti“ pasirodyme skamba keli reti ir neįprasti instrumentai, grojamas solistams ir ansambliams būdingas tradicinis repertuaras – dainų ir šokių melodijos.

Grupės vadovas Ilmaras Pumpuras (Ilmārs Pumpurs) – mokslininkas etnomuzikologas, mokytojas ir instrumentų kūrėjas.